Šiuolaikinėje visuomenėje energijos stoka tapo beveik norma. Žmonės valgo reguliariai, dažnai renkasi „sveikus“ produktus, tačiau jaučiasi pavargę, apsunkę, su nuolatiniu alkio jausmu ar potraukiu saldumynams. Paradoksas paprastas: maisto netrūksta, bet energijos – taip.

Tai vyksta ne todėl, kad organizmas „tingi“, o todėl, kad jis prisitaiko prie sąlygų, kurias jam sudaro netinkama mityba ir gyvenimo ritmas.

Energija organizme – ne kalorijos, o procesas

Kasdienėje kalboje energija dažnai tapatinama su kalorijomis. Tačiau biologiniu požiūriu energija – tai ląstelinis procesas, kuriame dalyvauja:

• virškinimas,

• fermentai,

• mikroelementai,

• mitochondrijos (ląstelių „energetinės jėgainės“),

• nervų sistema ir hormonai.

Jei bent viena šios grandinės dalis neveikia sklandžiai, organizmas negali efektyviai gaminti energijos, net jei maisto pakanka.

Kodėl kūnas pradeda kaupti, o ne deginti?

Kaupimas nėra klaida. Tai išlikimo mechanizmas.

Kai organizmas gauna signalus, kad:

• maistas sunkiai virškinamas,

• maistinės medžiagos neįsisavinamos,

• cukraus lygis kraujyje svyruoja,

• nervų sistema nuolat įtempta,

kūnas pereina į taupymo režimą. Tokiu režimu energija ne „išleidžiama“, o kaupiama riebalų pavidalu.

Tai ypač būdinga esant ilgalaikiam disbalansui, o ne trumpalaikiam persivalgymui.

Netinkama mityba – ne tik „blogas maistas“

Svarbu suprasti: netinkama mityba nebūtinai reiškia greitą maistą ar saldumynus.

Net ir iš pirmo žvilgsnio „teisinga“ mityba gali tapti problema, jei:

• per daug žalių, sunkiai virškinamų produktų,

• per mažai fermentuotų maisto formų arba per daug stipriai termiškai apdoroto, struktūriškai „negyvo“ maisto,

• trūksta kartumo ir rūgštumo skonių,

• valgoma nuolat skubant ar patiriant stresą.

Tokiu atveju organizmas gauna per daug darbo, bet per mažai realios naudos.

Virškinimas – energijos gamybos pradžia

Energijos gamyba prasideda ne mitochondrijose, o virškinamajame trakte.

Jei:

• skrandžio rūgšties pH išbalansuotas (per aukštas, t. y. rūgštis susilpnėjusi, arba chaotiškai svyruojantis dėl mitybos ir streso),

• tulžis išsiskiria nereguliariai,

• kasos fermentai neveikia sinchroniškai,

• žarnyno mikroaplinka išsiderinusi,

maistas nėra pilnai suskaidomas. Tai reiškia, kad:

• baltymai nevirsta aminorūgštimis,

• riebalai – riebalų rūgštimis,

• angliavandeniai – stabilia energija.

Rezultatas – alkis be sotumo ir nuovargis be aiškios priežasties.

Mikroelementų ir vitaminų paradoksas

Energijos gamybai būtini:

• magnis,

• geležis,

• cinkas,

• B grupės vitaminai,

• natūralūs fermentai.

Netinkama mityba ir žarnyno disbalansas lemia, kad šios medžiagos:

• neįsisavinamos,

• arba naudojamos streso kompensavimui, o ne energijos gamybai.

Tuomet organizmas renkasi saugesnį kelią – kaupti atsargas, o ne investuoti į aktyvumą.

Cukraus svyravimai – greičiausias kelias į kaupimą

Staigūs gliukozės šuoliai:

• išsekina nervų sistemą,

• apkrauna kepenis,

• skatina insulino disbalansą.

Kai cukraus lygis krenta per greitai, kūnas suvokia tai kaip grėsmę ir siunčia signalą: kaupti.

Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės jaučiasi pavargę, bet kartu sunkiai mažina svorį.

Žarnyno mikroaplinka ir energijos pojūtis

Moksliniai duomenys rodo, kad žarnyno mikrobiota dalyvauja:

• maistinių medžiagų apdorojime,

• energijos išgavimo efektyvume,

• uždegiminių procesų reguliavime.

Kai ši pusiausvyra sutrikusi, organizmas energiją gamina neefektyviai, net jei maistas kokybiškas.

Ką daryti, kad kūnas vėl gamintų energiją?

Sprendimas nėra „valgyti mažiau“.

Svarbesnės kryptys:

• reguliarus valgymo ritmas,

• lengviau virškinamos maisto formos,

• fermentuoti produktai,

• kartūs ir rūgštūs skoniai,

• lėtas valgymas be streso.

Kai kūnas vėl ima pasitikėti, kad energija bus prieinama, jis nustoja kaupti.

Kaip čia įsipaišo fermentuoti gėrimai?

Fermentuoti augaliniai gėrimai palaiko:

• virškinimo fermentinius procesus,

• žarnyno mikroaplinką,

• maistinių medžiagų biologinį prieinamumą.

„Dievų Maistas“ fermentuoti gėrimai gaminami naudojant 12 bakterijų rūšių, kurios dalyvauja augalinės žaliavos transformacijoje, kad ji organizmui būtų lengviau atpažįstama.

Pagal poreikį dažniausiai pasirenkama:

• Pelynas – kai jaučiamas sunkumas, vangumas po maisto, „užsistovėjimas“.

• Pelyno + gvazdikėlio + bitkrėslės mišinys – kai svarbu platesnė augalinė parama virškinimui ir vidinei pusiausvyrai.

• Burokėlis – kepenų funkcijai, mikroelementams ir energijos apykaitai.

• Fermentuotų augalų MIX – kai organizmui reikia ne vienos krypties, o bendro, švelnaus adaptacinio palaikymo.

Tai nėra greitas sprendimas. Tai nuoseklus grįžimas prie energijos gamybos, o ne kaupimo.

Pabaigai

Kūnas niekada nekaupia be priežasties. Jis tai daro tada, kai nesijaučia saugus.

Kai mityba tampa ne apkrova, o parama, organizmas natūraliai pereina iš taupymo režimo į gyvybingumo režimą.