Skrandžio rūgštis yra natūrali ir būtina virškinimo sistemos dalis. Ji padeda paruošti maistą tolimesniam virškinimui, palaiko fermentų aktyvumą ir sudaro specifinę aplinką, kuri saugo skrandžio gleivinę. Tačiau būtent su rūgštimi siejama daug klaidingų įsitikinimų, ypač tada, kai pasireiškia rėmuo ar refliukso pojūtis.

Dažnai manoma, kad rėmuo reiškia rūgšties perteklių, tačiau tai ne visada tiesa. Rėmuo yra pojūtis, rodantis, kad rūgštus skrandžio turinys dirgina stemplę, tačiau pats dirginimas gali atsirasti tiek esant per dideliam, tiek per mažam rūgšties aktyvumui. Kai rūgšties per mažai, maistas skrandyje ilgiau užsilaiko, pradeda netolygiai skaidytis, didėja vidinis spaudimas, o tai gali skatinti turinio kilimą į viršų ir sukelti deginimo pojūtį.

Apie sumažėjusį skrandžio rūgšties aktyvumą dažnai signalizuoja sunkumo jausmas po valgio, pilvo pūtimas, greitas sotumo pojūtis, diskomfortas suvalgius baltymingą maistą ar jausmas, kad maistas „ilgai stovi“. Tokiais atvejais virškinimas tampa vangus, o skrandžio mikrobiologinė terpė praranda dalį savo natūralios pusiausvyros.

Šioje vietoje ypač svarbus tampa švelnus, palaikantis požiūris. Fermentuoti augaliniai gėrimai veikia ne kaip agresyvus dirgiklis, o kaip terpės reguliatorius. Lengviausiai toleruojami yra fermentuoti gėrimai iš obuolių, kriaušių ir bananų, nes jie suteikia natūralaus saldumo, augalinės kilmės vitaminų ir fermentacijos metu susidarančių fermentų, padedančių palaikyti virškinimo procesų nuoseklumą.

Svarbu aiškiai atskirti „rūgštingumą skrandyje“ ir „rūgštingumą organizme“. Skrandžio rūgštingumas yra lokalus ir būtinas virškinimui, o viso organizmo rūgščių–šarmų pusiausvyra palaikoma visai kitų sistemų – inkstų, kvėpavimo ir medžiagų apykaitos. Todėl fermentuoti gėrimai veikia lokaliai – per virškinimo terpę, o ne „rūgština organizmą“.

Kartais pastebima, kad nuo acto ar fermentuoto gėrimo savijauta pablogėja. Tai dažniausiai susiję su tuo, kad skrandžio gleivinė yra sudirgusi ar jautri. Tokiu atveju labiau tinka moliūgų arba švelniai fermentuoti obuolių gėrimai, o intensyvesni – pavyzdžiui, iš citrusinių vaisių – vartojami tik labai mažais kiekiais arba atidedami vėlesniam laikui.

Tais atvejais, kai vartojami rūgštį slopinantys vaistai, pavyzdžiui, omeprazolis, skrandžio terpė laikinai pasikeičia. Tuomet fermentuoti gėrimai turėtų būti pasirenkami ypač atsargiai. Geriausiai tinka švelnios fermentuotos formulės be agresyvių prieskonių, pavyzdžiui, iš kopūstų ar burokėlių, vartojamos ne tuo pačiu metu kaip vaistai ir tik kaip papildoma, palaikanti priemonė.

Kalbant apie Helicobacter pylori, tai mikroorganizmas, galintis prisitaikyti prie skrandžio aplinkos ir turėti įtakos gleivinės būklei bei rūgšties reguliavimui. Jo buvimas ne visada sukelia simptomus, tačiau mikrobiologiniu požiūriu svarbiausia yra ne agresyvus poveikis, o terpės pusiausvyra. Šią pusiausvyrą gali palaikyti fermentuoti gėrimai iš kopūstų, burokėlių, šilauogių, juodųjų serbentų, šaltalankių ir aviečių, kuriuose esantys augaliniai polifenoliai, fermentai ir mikroelementai padeda sudaryti mažiau palankią aplinką nepageidaujamam aktyvumui.

Papildomai mikrobiologinei aplinkai naudingi fermentuoti gėrimai su imbieru, kmynais, krapais, čiobreliais ir peletrūnais, tačiau jie vartojami tik mažais kiekiais ir tik tuomet, kai nėra ūmaus dirginimo. Šių augalų paskirtis – palaikyti fermentinius procesus ir virškinimo komfortą, o ne stimuliuoti rūgštį.

Apibendrinant galima teigti, kad skrandžio rūgštis nėra problema savaime. Diskomfortas dažniausiai kyla tuomet, kai sutrinka pusiausvyra tarp rūgšties, gleivinės ir mikrobiologinės terpės. Tinkamai parinkti fermentuoti augaliniai gėrimai – iš vaisių, daržovių, uogų ir švelnių žolelių – leidžia palaikyti šią pusiausvyrą nuosekliai, be kraštutinumų ir neperžengiant natūralių organizmo ribų.